Kodėl Stambulas?

Kontrastų miestas įsikūręs dviejuose žemynuose. Neįmanoma pamiršti siaurų ir triukšmingų Stambulo gatvių – vežimų aptriušusių sunkvežimių, autobusų ir žvilgančių limuzinų spūsčių. Ta gyva, jaudinanti įtampa tarp kultūrų ir tradicijų, sukurta miesto, kuris per 2000 metų smarkiai keitėsi, atmosfera. Kai moterys vakariniuose europinės miesto dalies Eyup ir Fatih rajonuose vaikšto su šydais, o jų vyrai nešioja tiurbanus ir griežtai laikosi kvietimų melstis, sklindančių iš senų minaretų, tai kitame Aukso rago krante verslininkai su pilkais kostiumais ir subtiliai pasidažiusios studentės skuba į naujoviškus prekybos ir verslo centrus. Paradoksalu, bet europietiškas gyvenimo stilius vystėsi azijietiškoje pusėje, o rytietiškos tradicijos išliko pietiniame Aukso Rago užutekio krante.

Istorija:

Pagal legendą, pirmą gyvenvietę įkūrę graikų karvedys Byzas. Jis užėmė pusiasalį Bosforo pakrantėje, išstūmęs iš ten turkus, ir 657 m. pr. m. e. pastatė miestą. Stambulas buvo visiškai sulygintas su žeme, tai įvyko 196 m. Romos imperatoriaus Septimijaus Severo valdymo laikais. Jis keršijo už tai, kad miestas bandė jam pasipriešinti per pilietinį karą. 330 metų gegužės 11 d. Romos imperatorius Konstantinas Didysis paskelbė ją Romos imperijos sostine, davęs Konstantinopolio vardą. Padalijus imperiją 395 m., miestas liko rytinės Romos imperijos sostine. Konstantinopolis tais laikais tapo politikos, ūkio ir kultūros centru. Jame suklestėjo bizantiškas menas – architektūra, dailė ir skulptūra. VI a., valdant imperatoriui Justinianui I, buvo pastatyta daug krikščioniškų bažnyčių ir rūmų: puikus Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia). 1453 metų gegužės 29 dieną Konstantinopolis atiteko turkas. Jį užėmė sultonas Mechmedas II, vadintas Fatichu – Nugalėtoju. Jis paskelbė miestą savo imperijos sostine, davęs jai Stambulo (Istambulo) vardą. Valdant turkams buvo statomos klasikinės mečetės – jų stilius iki šiol formuoja Stambulo architektūrą. Prabėgo 450 metų, krito Osmanų imperija, ir išmušė pasaulietinės turkų respublikos valanda. Religija ir valstybė buvo atskirtos. Valdžia iškeliavo į Turkijos sostinę Ankarą, o Stambule sultonų rezidencijos virto muziejais.

Verta pamatyti:

Paminėtinos mečetės – Žydroji (sultonas Ahmato Džami), yra vienintelė, turinti 6 minaretus; Suleimano Puikojo (Suleimaniyje); Mechmedo II (Fatich), Eyup (šią mečetę labai brangina turkai, nes joje yra Mahometo mokinio Eou Eyup karstas). 1453 metais Šv. Sofijos soboras buvo perstatytas į mečetę Hagia Sophia, prie jos pastatyti keturi minaretai kampuose. Mečetes kupolą laiko keturios kolonos 90 metrų aukštyje. Šiuo metu Hagia Sophia prarado savo religinę funkciją ir dabar joje yra muziejus, nors kur kas daugiau musulmonų ateina į ją melstis. Pastatas yra bizantiško meno šedevras. Imperatorius Justinianas I liepė ją pasatyti 532 metais. Statyba truko 5 metus. Šv. Sofijos soboras buvo šimtus metų didžiausia krikščionių pasaulio bažnyčia. Iš pietinės pusės Šv. Sofijos soboras jungiasi su didžiuliu Topkapio rūmų kompleksu. Sudėtingame komplekse su nesuskaičiuojama daugybe objektų – paviljonų, kambarių, vartų, bokštų, bibliotekų, kiemelių ir sodų – gyveno sultonai su 4000 tarnų. Vien haremas užima 400 kambarių. Dabar rūmuose eksponuojamos – bižuterijos, porceliano, ginklų, aukso ir brangakmenių dirbinių, pranašo Mahometo relikvijų kolekcijos. Priešais šv. Sofijos soborą yra įėjimas į imponuojantį Stambulo pastatą – Yerebatan Sara – bizantietiški rūmai, pavadinti Užtvindytais rūmais. Jie buvo pastatyti VI a., valdant imperatoriui Justinianui I, 8 metrų aukščio 336 kolonos, kurių pamatai papuošti medūzų gorgonų galvomis, paremia rezervuaro, kuriame gali tilpti 80 000 kubinių metrų vandens, arkiniai skliautai. Taip pat pažymėtinos tokios miesto įžymybės, kaip “Aukso turgus” – apakinantis aukso spindesiu ir gausa, Egiptiečių turgus – užburiantis prieskoninių žolelių kvapais, tiltas per Bosforą – architektūrinės statybos šedevras sujungiantis du žemynus.